Prieš metus pradėjau rašyti trumpas pastabas apie kiekvieną žaidimo vakarą. Iš pradžių tai atrodė kaip nereikalingas triukas, tačiau po kelių savaičių supratau, kiek daug informacijos atmintis tiesiog iškraipo. Rašau pilnamečiams, kurie nori žaisti sąmoningai.
Ką verta užsirašyti
Žurnalui nereikia programos, užtenka sąsiuvinio ar telefono užrašų. Aš fiksuoju šešis dalykus:
- datą ir pradžios bei pabaigos laiką; - biudžetą, kurį numačiau iki pradedant; - žaidimą ar kelis žaidimus; - balansą pabaigoje; - savo nuotaiką prieš ir po; - vieną sakinį apie tai, kas nepavyko arba patiko.
Skaičių ties pabaiga nereikia pagražinti. Jei pralošiau 20 euro, taip ir įrašau.
Ko išmoksta po mėnesio
Pirmiausia pamatai, kad „kartais laimiu“ ir „dažniausiai laimiu“ yra visiškai skirtingi dalykai. Mano žurnale per mėnesį buvo dvylika vakarų, iš kurių tik trys baigėsi pliusu, ir net tie pliusai nebuvo dideli. Be užrašų būčiau prisiminęs tik tuos ryškius laimėjimus. Antra, matosi laiko dėsningumai: vėlyvi vakarai mano atveju buvo prasčiausi, nes sprendimus priimdavau pavargęs.
Žaisdamas Vox Casino naudoju tą patį formatą, kaip ir bet kur kitur, todėl palyginti galima nepriklausomai nuo svetainės. Svarbu, kad žurnalas būtų vienodas.
Kaip tai paversti naudinga
Kartą per savaitę peržiūriu įrašus ir sudedu bendrą sumą. Jei išlaidos viršija planą, kitą savaitę mažinu biudžetą arba darau pertrauką. Kartą per mėnesį paskaičiuoju, kiek iš viso išleista, ir palyginu su kitomis pramogomis, pavyzdžiui, kino ar vakarienės kaina. Dažnai paaiškėja, kad tai brangesnis hobis, nei maniau.
Jei žurnalas ima kelti nerimą, o ne ramybę, tai ženklas sustoti ir pasikalbėti su artimu žmogumi arba kreiptis profesionalios pagalbos. Žurnalas nėra bausmė, jis tik veidrodis.
Pabandykite savaitę, nieko neprarasite.
Maža pastaba apie sąžiningumą
Didžiausias žurnalo priešas yra pasiteisinimas „šiandien neužsirašysiu“. Būtent po prasto vakaro norisi nieko nematyti, bet tada informacija vertingiausia. Aš sau pažadėjau, kad užrašas atsiranda per penkias minutes po sesijos, kad ir koks būtų rezultatas. Su laiku tai tapo įpročiu, panašiu į dantų valymą, ir niekada nebejaučiu, kad prarandu laisvę. Atvirkščiai, jaučiuosi ramesnis, nes pats žinau, kur esu.